Tą dieną, kai dangus virš dviejų pasaulių ribos nušvito ugnine šviesa, Elisanora išgirdo šauksmą. Ne balsą, ne garsą, o vibraciją – tarsi pati Žemės širdis būtų sudrebėjusi ir nukreipusi į jį savo dėmesio spindulį. Jis sustojo prie seno ąžuolo, miško ir uolų sandūroje, ir pajuto – atėjo Prisiminimo metas.
Sandra jau laukė. Bet dabar ji buvo ne tik ragana, bet ir vedlė, sauganti Pirmapradės Ugnies Kibirkštį. Liepsnos atspindys šoko jos akyse – nors šalia nebuvo nei ugnies, nei fakelo. Rankoje ji laikė medyje iškaltą runą – ᚲ – ir jam priėjus, ji ją priglaudė prie jo širdies:
– Tai ne šiaip ženklas. Tai yra tai, kuo tu visada buvai. Liepsna, pasiruošusi tapti forma.
Ir tada prasidėjo Perėjimas.
Jis neprisiminė, kaip žemė išslydo jam iš po kojų. Viskas tapo lengva, kaitri lyg kūdikio saulės kaitra. Jis išvydo dangų – ir jame, lyg veidrodyje, sužibo jo paties akys. Atspindys buvo senesnis už jį patį. Jis krito – ir kartu su juo krito atvaizdai: kalviai, dievai, kibirkštys, ašaros, svajonės, kariai degančiomis akimis, runos, plūduriuojant per šimtmečių senumo upelius.
Kažkur toli pasigirdo balsas:
- Įgauk Ugnies pavidalą, bet nepavirsk pelenais.
Ir staiga jis pajuto, kad gali atsisakyti. Kad yra pasirinkimas: grįžti atgal, pasislėpti saugiai, pamiršti kvietimą ir likti žmogumi. Ir jis dvejojo. Tačiau tą akimirką ugnis jo krūtinėje atsakė smūgiu.
- Aš nebijau. Aš esu Ugnis.
Jis pabudo oloje. Sienos aplink jį buvo karštos. Akmuo pulsavo lyg gyvas kūnas. Sandra stovėjo prie įėjimo, jos pečius apšvietė silpna šviesa, tarsi pats Logi būtų perbraukęs ranka per orą.
Ji tylėjo, bet viskas jau buvo pasakyta. Ji linktelėjo, ir jis priėjo prie sienos. Ir įdėjo delną į akmenį. Jis žinojo, kad dabar jo vardas Elisanora.
Ela'Yi žodis nuskambėjo ore.
Jis atsistojo. Jis atsistojo. Jis pripažino savo prigimtį. Jis tapo Vedliu.
Sandra uždarė ratą. Runos atgijo. Ugnis tapo kūnu.
Kiekviena runa yra ne tik simbolis, bet ir būtybė, pirmapradės valios forma. O ᚲ yra viena pirmųjų, kuri perėjo pro Ugnį ir neišnyko, o tapo Vedle. Savo forma ji yra sparnas, blyksnis, kūrimo kabliukas. Ten, kur ji pasirodo, nušvinta kelias, tamsa išsisklaido, baimė ištirpsta.
Nuo tada Elisanoras nešiojasi jį savyje. Ir kai tik Žemė šaukiasi atsinaujinimo, jis jaučia karštį po šonkauliais – ir žino: Liepsna kalba. Nesunaikink. Kurk. Nes tu esi ne tik Kibirkštis. Tu esi Liepsna, kuri rado Formaciją.